Nepažįstamasis, kuris pakeitė mano gyvenimą: berniukas, kuris išgelbėjo senatorių

Tiesiog kai jo būklė grasino jį visiškai nuniokoti, jis gavo laišką iš mažai tikėtino šaltinio.

Aš kažkada buvau pesimistas. Aš nebe tas vyras. O tas pokytis prasidėjo nuo nelaimės ir staigaus mažo berniuko pasirodymo.

2012 m. Sausio 21 d., Šeštadienio rytą, kairė ranka nutirpo, ir aš pradėjau svaigti. Paskambinus gydytojui, priešais mano namus, Highland parke, Ilinojaus valstijoje, atvyko greitoji pagalba. MRT greitai atskleidė, kad miego arterijos gleivinė buvo nulupta, neleidžiant kraujui tekėti į mano smegenis. Gydytojas sakė, kad pakeliui patyriau insultą ir kad mes tiesiog turėsime leisti jam ateiti. Nebuvo to sustabdyti. Kelias dienas buvau Šiaurės Vakarų memorialinėje ligoninėje Čikagoje, laukdamas, kol ištiks insultas, kai mane užklupo paralyžiaus bangos. Lėtai praradusi savo kūno kontrolę, pagalvojau, koks tai neįtikėtinas dalykas. Man buvo 52 metai. Net nežinojau nė vieno, kas būtų nutikęs su juo.

Po insulto (ir dviejų operacijų, palengvinusių mano smegenų patinimą), vasario 10 d. Buvau perkeltas į Čikagos reabilitacijos institutą (RIC). Nors buvau praradęs kairės rankos ir kojos naudojimą ir negalėjau pamatyti iš kairės akies man kilo vienintelė mintis: turiu palikti ligoninę ir grįžti į darbą Ilinojaus piliečiams. Tačiau realybė buvo tokia, kad man reikėjo pergalvoti, kaip pirmiausia atsistoti ir pamatyti. Taigi ten, kai kraujo krešuliai susidarė mano kojose, buvau laikomas vertikaliai ties takeliu ir dirželiu, iš visų jėgų bandydamas žengti mažytį žingsnį į priekį. Aš visada buvau stiklinis pustuštis vaikinas, ir tai tiesiog privertė mane pasveikti, kaip niekada nebegrįšiu į Senatą.

A few days after my first discouraging physical therapy session, my stepmother, Bev, came into my room with a letter. She had the job of poring over countless cards and notes from fellow politicians and strangers alike and was struck by one. It was a neatly typed letter, and the author was a nine-year-old boy named Jackson Cunningham from the central Illinois town of Champaign, my hometown. In the note, Jackson told me about the stroke he’d had only a year earlier. He, too, had been paralyzed on his left side and had made great strides at RIC. But, beyond telling me what he had lost, Jackson shared what I would gain. Here’s some advice